Nafta – vienas svarbiausių iškastinio kuro šaltinių, nuo kurio priklausė ir tebepriklauso daugelio valstybių ekonominė bei technologinė raida. Jos reikšmė per pastaruosius amžius kito nuo lokalaus, specifinėms reikmėms naudojamo šaltinio iki strateginio pasaulio energijos resurso.
Senovės civilizacijos ir pirmasis naftos panaudojimas
Nafta senovėje nebuvo masiškai išgaunama dėl menkų technologinių galimybių, tačiau senovės gyventojai pastebėjo iš žemės natūraliai ištekantį klampų, tamsų skystį. Jau Mezopotamijoje (dabartinio Irako teritorijoje), Egipte, Persijoje šią medžiagą iš dalies naudodavo statybai, dervoms stiprinti, net gydomiesiems ar ritualiniams tikslams. Egipto kultūroje nafta maišyta su sakais, dervomis, siekiant balzamuoti mumijas, nes jos lipni ir sunkiai įsiskverbianti struktūra padėjo konservuoti kūnus.
Taip pat žinoma, kad Asirijoje ir Babilonijoje naftą pasitelkdavo kelio dangoms ir statiniams tvirtinti. Dervos pavidalo junginys būdavo maišomas su plytomis, mūru, kad statiniai būtų atsparesni drėgmei ir laiko poveikiui. Nors masinės gavybos tuo metu nebuvo, egzistuodavo nedidelės, vietinės „ištekėjimo“ vietos, kurių gyventojai surinkdavo tiek, kiek reikėdavo buičiai.
Viduramžių ir ankstyvojo naujųjų laikų laikotarpis
Viduramžiais nafta, nors ir ne visada vadinta šiuo vardu, atsidūrė įvairių tautų, ypač gyvenusių prie gamtinių naftos šaltinių, kasdienybėje. Persijos ir Arabiškojo pasaulio mokslininkai, tokie kaip Al-Razi bei Avicena, savo medicininiuose traktatuose aprašė naftos naudojimą ligų gydymui, o kariniame kontekste – degių mišinių gamybai (priminusių vėlesnį „graikiškąjį ugnį“).
Europoje kontaktas su naftos produktais padidėjo per Kryžiaus žygius ir Prekybinius ryšius su Rytų šalimis. Nors tuo metu prioritetinis kuro šaltinis dar buvo mediena, medžio anglis ar gyvulinės kilmės riebalai, pavieniai keliautojai ir pirklių gildijos parsigabendavo naftos, naudodami ją lempoms ar kitiems lokaliems tikslams. Kiek vėliau, vystantis chemijos mokslui, tyrinėtojai mėgino iš naftos distiliacijos būdu išskirti įvairias naudingas dalis, tačiau masinė pramoninė gamyba dar buvo toli.
Pramonės revoliucijos pradžia ir komercinė naftos gavyba
Ryškiausias lūžis įvyko XIX a. viduryje, kai iškilo poreikis naujiems energijos šaltiniams ir sutepta mechanizmų, variklių, apšvietimo ūkio plėtra. Pagrindiniu lūžio tašku laikomas 1859 m., kai Edvinas L. Dreikas (Edwin L. Drake) Pensilvanijoje (JAV) išgręžė pirmąjį komercinį naftos gręžinį. Būtent ši data laikoma šiuolaikinės naftos pramonės pradžia, nes tuomet nafta pradėta masiškai išgauti, distiliuoti ir naudoti plačiau, nei bet kada anksčiau.
Iš pradžių didžiausią paklausą turėjo žibalas, naudojamas apšvietimo lempoms, nes buvo švaresnis ir efektyvesnis už banginių aliejų arba gyvulinių riebalų degalus. Vystantis pramonei ir automobilių technologijoms, vis didesnę reikšmę ėmė įgyti benzinas – pradžioje buvęs tarsi žibalo gavybos atlieka, bet netrukus tapęs strateginiu šaltiniu, itin svarbiu vidaus degimo varikliams.
XX amžius: nafta kaip strateginis išteklius
XX a. pradžioje nafta tapo itin svarbi kylančiai automobilių pramonei (ypač JAV su „Ford“ kompanijos automobiliais), tačiau tik Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918 m.) galutinai atskleidė, kokią reikšmę turi greitai prieinamų degalų atsargos. Kariuomenės mechanizavimas, tankų ir lėktuvų atsiradimas padarė naftą ir jos produktus nepamainomu resursu.
Tarpukariu nafta toliau skatino pramonę, padėjo plėtotis moderniam transportui. Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir JAV intensyviai ieškota naujų telkinių, siekiant užsitikrinti saugius tiekimo kelius ir rezervus.
Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.) dar labiau pabrėžė naftos kaip strateginio šaltinio svarbą. Valstybės, turėjusios pakankamus rezervus, galėjo lengviau vystyti karo pramonę, aprūpinti karo techniką degalais. Pokariu tarptautinė politika ėmė suktis ir apie tai, kam priklauso stambiausi naftos telkiniai, kas gali daryti įtaką pasaulio naftos kainoms ir transportavimo maršrutams.
OPEC susikūrimas ir naftos politizacija
1960 m. įkuriama OPEC (angl. Organization of the Petroleum Exporting Countries), kurią iš pradžių sudarė Saudo Arabija, Kuveitas, Iranas, Irakas ir Venesuela. Vėliau prie jų prisijungė daugiau šalių, turinčių didelius naftos rezervus. Organizacijos tikslas – koordinuoti narių naftos politiką, užtikrinti stabilias kainas pasaulinėje rinkoje ir apsaugoti naftą eksportuojančias šalis nuo vakaruose dominuojančių įmonių diktato.
Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 8-ajame dešimtmetyje naftos gavybos klausimas tapo ne vien ekonominis, bet ir geopolitinis. 1973 m. naftos krizė, kai OPEC narės nusprendė sumažinti gavybą ir taikyti embargą kai kurioms Vakarų šalims, atskleidė, kaip greitai pasaulinė ekonomika gali būti paralyžiuota, jei naftos kainos staigiai šokteli į viršų. Šis įvykis paskatino Vakarų valstybes diversifikuoti energijos šaltinius, investuoti į branduolinę energetiką, ieškoti kitų naftos telkinių Šiaurės jūroje, Aliaskoje.
XX a. pabaiga ir XXI a. iššūkiai
Nafta išliko neatsiejama globalių procesų dalyve: per kelis dešimtmečius pasikeitė korporacijų struktūra, atsirado naujų milžiniškų įmonių, o valstybės, turinčios didelius naftos resursus, toliau stiprino savo pozicijas. Geopolitinių konfliktų, tokių kaip Persijos įlankos karas (1990–1991 m.) ar Irako karas (2003–2011 m.), priežastys bent iš dalies buvo susijusios su siekiu kontroliuoti strateginius naftos išteklius.
Įžengus į XXI amžių, akivaizdus iššūkis tapo ne tik naftos išteklių ribotumas, bet ir klimato kaita bei aplinkosaugos problemos. Smarkiai išaugus automobilių skaičiui, pramonės mastams, pastebimai padaugėjo anglies dvideginio emisijų. Todėl vis daugiau valstybių bei korporacijų investuoja į atsinaujinančią energetiką (saulės, vėjo, biodujų) ir kitus švaresnius sprendimus (pvz., elektromobilius). Tai kelia klausimą, ar nafta ateityje išlaikys savo pozicijas.
Naujų technologijų įtaka naftos sektoriui
Nepaisant augančios atsinaujinančios energetikos, šiuolaikinės technologijos leidžia atverti naujus naftos išteklius, kurie anksčiau buvo nepasiekiami. JAV, panaudojus skalūninės naftos (shale oil) gavybos metodus, atsirado galimybė išgauti didelius kiekius naftos iš skalūnų. To pasekmė – staigus JAV gavybos augimas, padėjęs sumažinti priklausomybę nuo Artimųjų Rytų importo. Pasaulinėje rinkoje tai prisidėjo prie kainų svyravimų, o OPEC+ (OPEC kartu su šalimis partnerėmis, pavyzdžiui, Rusija) susitarimai tapo itin reikšmingi bandant išlaikyti balansuotą pasaulinę naftos pasiūlą ir kainų stabilumą.
Naftos istorijos apibendrinimas
Naftos istorija – tai pasakojimas apie žmonijos technologinę pažangą, energetinius poreikius ir įtemptus geopolitinius santykius. Nuo senovės civilizacijų, kurios ją naudojo kaip statybinę dervą ar degią medžiagą, iki šiuolaikinės pramonės, kur ji tapo pamatiniu ištekliu masiniam transportui, pramonei ir net finansinėms sistemoms – nafta visuomet turėjo didelę vertę.
Šiandien, kai dalis šalių stengiasi pereiti prie tvarių energijos šaltinių ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, nafta vis dar išlieka vienu svarbiausių pasaulio energijos šaltinių. Ji yra globalių krizių, karų ir sprendimų centre, formuoja valstybių ekonomikas bei daro didžiulę įtaką geopolitinei situacijai. Ateinančiais dešimtmečiais, vykstant technologinei revoliucijai ir stiprėjant aplinkosauginiams reikalavimams, naftos pramonė patirs permainas. Vis dėlto istoriškai ji jau įsitvirtino kaip vienas reikšmingiausių gamtos išteklių, pakeitusių žmonijos vystymosi kryptį ir jos galimybes.